Turite klausimų? Paskambinkite mums telefonu: +370 655 59 296

Kolegijos įžvalgos

2016 07 14

MEDIACIJA – BŪDAS PASIEKTI TAIKŲ SUSITARIMĄ

Ginčai ir konfliktai kasdieniniame gyvenime kyla pakankamai dažnai ir tokią išvadą galima daryti vien peržvelgus teismų statistinius duomenis. Teismuose sprendžiami ginčai tarp kaimynų, šeimos narių ar verslo partnerių ir jie atsiranda dažniausiai tuomet, kai du ar keletas asmenų vienu metu bando įgyvendinti skirtingus interesus. Todėl siekiant atkurti pažeistų interesų pusiausvyrą, kilusį ginčą šalys gali spręsti ne tik teismo salėje bet ir pasirinkus mediacijos procedūrą, tokiu būdu neliktų „skriaudikų ir nuskriaustųjų“, nes būtų atkurta ne tik teisinė bet ir socialinė taiką.
Mediacija – tai alternatyvi teismui konfidenciali ir savanoriška ginčų sprendimo procedūra, kurioje nešališkas ir neutralus tretysis asmuo padeda ginčo šalims konfidencialiai pasiekti taikų susitarimą bei mediacija yra orientuota į šalių tikruosius interesus ir ateities santykius.
Mediacija yra tarsi derybų procesas, vadovaujamas tinkamai apmokyto, nepriklausomo tarpininko. Jis suteikia ginčo šalims ir jų atstovams galimybę bendrai susitarti dėl sąlygų ir būdų. Mediatorius nepriima ginčo sprendimo ir neprimeta savo nuomonės, tačiau siekia padėti šalims nustatyti ir susitarti dėl ginčo klausimo. Teismo proceso dėmesio objektas yra praeities faktai bei nustatymas, kas yra teisus, o kas neteisus. Mediacijoje orientuojamasi į dabartį ir ateitį, o svarbiausias klausimas – kaip išspręsti ginčą nenustačius kaltės ir kaltųjų. Teismo procese yra laimėjusieji ir pralaimėjusieji, o mediacijoje ginčo sprendimo rezultatas priklauso nuo ginčo šalių. Nors mediacijoje ginčo šalys yra taip pat saistomos galiojančių teisės normų, tačiau jų galimybės pasiekti kūrybingesnį ginčo sprendimą yra žymiai didesnės nei teismo posėdyje. Pagrindiniai mediacijos bruožai:
 mediacija – alternatyvi klasikiniam teismo procesui privati ginčų sprendimo procedūra;
 šalių dalyvavimas mediacijos procedūroje yra savanoriškas;
 mediatorius visuomet yra neutralus ir nešališkas;
 mediacijos procedūra visuomet sąžininga ir teisinga bei visuomet užtikrinama ginčo šalių procedūrinę lygybė;
 mediatorius niekuomet nepriima ir nepataria ginčo šalims dėl ginčo baigties, nes tik ginčo šalys yra atsakingos už ginčo išsprendimą mediacijoje;
 mediacijos procedūra yra privataus pobūdžio, todėl yra konfidenciali;
 mediacija yra nukreipta į ginčo šalių tikruosius interesus;
 mediacija yra nukreipta į ateitį.
Šiuolaikinės mediacijos gimtine galima laikyti Jungtines Amerikos Valstijas, kur 1976 metais Harvardo profesorius Frank Sander vienoje konferencijoje savo pranešime teigė, kad turi būti siekiama, kad tik dalis bylų teisme būtų nagrinėjamos, o kita dalis turi būti sprendžiamos, pavyzdžiui mediacijos pagalba. Tuomet mediacija JAV pradėta plačiai taikyti ir tik mediacijos pagalba buvo ženkliai sumažintas teismų darbo krūvis bei pasikeitę žmonių požiūris į konfliktą. Tačiau pirmosios tradicinės mediacijos apraiškos jau buvo randamos daugiau kaip prieš du tūkstančius metų. Įvairiose Afrikos ir Amerikos žemynų gentyse buvo sugalvoti įvairūs būdai, kaip ginčo šalims susitarti taikiai ir dažniausiai taikytojų būdavo didžiausią pagarbą gentyje užsitarnavęs asmuo, kuris būdavo nešališkas kilusiame konflikte ir padėdavo jį užbaigti taikiai.
Tolimųjų Rytų kultūroje mediacija yra harmonijos, taikos ir prisirišimo prie religijos išraiška. Budizmas, konfucianizmas ir hinduizmas – tūkstantmečius gyvuojančios religijos, kurios skatina žmonių atsakomybę už visą bendriją, visuomenę ir nustumia į šalį individualią kovą dėl interesų įgyvendinimo ir toks požiūris skatina taikų konfliktų sprendimą, atkuriamąjį teisingumą. Senovės Kinijoje harmonija ir taika buvo labai svarbios vertybės bendruomenių gyvenime, tačiau mediacijos vystymąsi skatino ne tik požiūris į konfliktus, bet ir geografinės sąlygos, nes teismai būdavo tik didžiuosiuose miestuose, neretai keltą šimtų kilometrų nuo konflikto šalių gyvenamųjų vietų. Dėl šių priežasčių žmonės atsisakydavo teismų, o pasitelkdavo bendruomenės ar pasitikėjimo vertų religinių lyderių – mediatorių pagalba sprendžiant kilusius konfliktus. Beveik visą antrą mūsų eros tūkstantmetį Kinijoje mediacija buvo labai populiari , o jos teikimas buvo ne mažiau išsivystęs nei teismų.
Japonijoje budizmo bei konfucianizmo įtaka mediacijos vystymuisi buvo dar didesnė nei Kinijoje, nes Japonijos kultūroje konfliktai sutapatinami su jų dalyvių silpnybėmis ir jų nenoru įdėti pastangų į bendrovės gerovę. Senovės Egiptas panašiai kaip ir Tolimieji rytai laikomas mediacijos „lopšiu“, nes ten dauguma konfliktų buvo sprendžiama už teismo ribų, o mediatoriais buvo „draugai“, „geri žmonės“ ar „garbingi piliečiai“ ir jų mediacijos taikymo pagrindai daugiau suprantami europiečiams nei Tolimųjų Rytų.
Prie mediacijos vystymosi Europoje labiausiai prisidėjo Europos taryba ir jau 1981 m. Europos Tarybų Ministrų komitetas išleido pirmąsias rekomendacijas skatinančias palengvinančias priemones naudojantis teisingumo sistema, mažinant teismų darbo krūvį, o vėliau dėl mediacijos šeimos santykiuose, baudžiamojoje teisėje, civiliniuose santykiuose ir t.t. Šių rekomendacinio pobūdžio dokumentų priėmimo tikslas buvo atkreipti dėmesį Tarybos valstybių narių dėmesį į problemas, kurių sprendimu galėtų būti platesnis mediacijos taikymas ir jos plėtros rėmimas. Labai svarbus rekomendacijų aspektas buvo mediacijos, kaip ginčų sprendimo priemonės, labiausiai užtikrinančios žmogaus teises, stiprinimas valstybėse narėse.
Į Lietuvos teisinę sistemą mediaciją pirmiausiai žengė kaip teisminė mediacija. 2005 metais Lietuvos teismuose startavo bandomasis teisminės mediacijos projektas, kuriuo buvo siekiama sudaryti sąlygas šalims civiliniame procese veiksmingiau pasiekti socialinę taiką, paskatinti atkuriamojo teisingumo vystymąsi Lietuvoje, įvertinti teisminės mediacijos priimtinumą Lietuvos visuomenėje ir spartinti bylų nagrinėjimo procesą, didinti ginčų išsprendimo veiksmingumą. Praėjus daugiau kaip dešimtmečiui mediacija Lietuvoje įgauna naują pagreitį ir šiuo metu yra svarstomas privalomos mediacijos įvedimas santuokos nutraukimo ir smulkių ginčų bylose. Tokiu būdų būtų ne tik sumažintas teismų darbo krūvis, tačiau ir visuomenėje formuotųsi nauja teisinė kultūra, žmonės į konfliktus pradėtų žvelgti kitaip, nes suprastų, kad juos užbaigti galima ne tik teismo salėje, tačiau ir nuoširdžiai pasikalbėjus bei išsakius savo jausmus aponentui.
Mediacija gali būti taikoma ne tik teismuose, tačiau ir darbo santykiuose (darbuotojo ir darbdavio), versle (tarp akcininkų ir verslo partnerių), medicinoje (ginčuose tarp gydytojo ir paciento), bei įvairiose kitose gyvenimo sferose: ginčuose tarp kaimynų, paveldėjimo bylose, mokyklose, vaikų tėvų santykiuose ir pan. Todėl taikus ginčų sprendimo būdas pasitelkiant mediaciją žmonėms atneš daugiau naudos nei žalos, nes jis išspręs ne tik dabartines problemas bet išsaugos gerus santykius ateityje.

Gintautas Jonikas

Prisijunkite prie mūsų Facebook!

Mano VMI

VMI įmonėms

Reklama

bss
„AAM aktualijos“