Turite klausimų? Paskambinkite mums telefonu: +370 655 59 296

Apie profesionalumą

2017 02 19

Netyla diskusijos apie buhalterio profesionalo vardo įteisinimą Lietuvoje. Seimas nustatė kriterijus, pagal kuriuos buhalterius suskirstė į profesionalus ir… likusius buhalterius, negalinčius oficialiai vadintis profesionalais. Kasdienybėje mes susiduriame su daugybe profesionalų – vienam labai profesionalus atrodo kaimynas, kuris moka padaryti pavedimą internetu. Kitas galvą lenkia prieš žmogų, kuris apsigynė daktaro disertaciją ir publikuoja straipsnius mokslinėje literatūroje. Trečias profesionalu įvardys žmogų, tiesiog užimantį aukštas pareigas… Visi šie atvejai – tai asmeninis profesionalumo savybės suvokimas. Kaip šią savybę įvardinti, juo labiau įvertinti kriterijais – nelengva užduotis.

Mano nuomone profesionalumas susideda iš kelių kertinių dalykų. Jie pavaizduoti grafike.

piramide

Taigi, kas yra profesionalumas buhalterijoje?

Pirmiausia – visi sutiks – tai išsilavinimas. Išsilavinimu vadinčiau nebūtinai universitetinį ar koleginį diplomą. Tikrai ne mažiau vertas ir atitinkamų kursų užbaigimas. Svarbiausia, kad buhalteris būtų susipažinęs ne tik su buhalterijos pagrindais, bet ir turėtų suvokimą nuo ko prasideda apskaita, kur yra jos ribos, kokią vietą ji užima tiek mažos įmonės mastu, tiek valstybiniu ar globaliu lygiu.

Antrasis svarbus profesionalumo bruožas yra darbinė praktika. Tik dirbantis buhalteris susiduria su kasdienėmis situacijomis, turi galimybę identifikuoti problematiškus atvejus, tiesiogiai (ne tik teoriškai) pritaikyti tinkamas įstatymines nuostatas, nustatyti savo darbo sritis, kurias dar reikia tobulinti ir kur reikia gilinti žinias. Išsilavinimas ir praktika yra glaudžiai susiję. Juk praktika – tai gebėjimas veikloje pritaikyti teorines žinias.  Ar vadinsime profesionalu širdies chirurgą, neatlikusį nei vienos operacijos?

Trečiąja kertine profesionalumo savybe įvardinčiau buhalterio priklausymą profesinei grupei. Man labai patinka Vilniaus Universiteto ALUMNI (buvusių VU narių organizacija) veiklos apibrėžimas – tai bendravimas, tobulėjimas, bendruomeniškumas, erdvė saviraiškai, partnerystė, asmeninės, Universiteto ir valstybės gerovės kūrimas. Visų šių savybių išpildymas ir yra pagrindinis profesinių organizacijų, bendruomenių, asociacijų pagrindas. Juk žmonės buriasi su tikslu bendrauti su bendraminčiais, kalbančiais ta pačia profesine kalba, dalintis informacija, gilinti žinias, gauti patarimų, išspręsti rūpimus klausimus, netgi realizuoti savas idėjas.

Ir bene svarbiausias privalomas profesionalumo bruožas – tai žinios, kompetencijos išlaikymas. Nuolat besikeičianti verslo, mokestinė, ekonominė, politinė aplinka daro įtaką tiesioginiam buhalterio darbui, todėl mūsų specialybė yra glaudžiai susijusi su nuolatiniu mokymusi, kvalifikacijos kėlimu, žinių gilinimu, tobulinimusi, gebėjimų ir įgūdžių ugdymu. G.Nausėda yra pateikęs įdomų įgytų žinių palyginimą su naujais automobiliais. Kol modelis salone – jis yra pats brangiausias, bet vos tik jis išrieda iš salono – jo vertė iš karto krinta 30 proc. Taip yra ir su žinių bagažu, gautu mokymo įstaigoje. Iš pradžių žinios yra labai vertingos, dar „karštos“, tačiau jos labai greitai pasensta, nuvertėja, jeigu jų nuolat neatnaujini. Mokymasis visą gyvenimą yra pagrindinė jungiamoji profesionalumo grandis. Jeigu nori neatsilikti nuo laikmečio, nori turėti supratimą apie permainas, planuoti ateitį ir priimti reikiamus sprendimus, reikia žinias nuolat gilinti, domėtis savo profesinėmis naujienomis ir subtilybėmis.

Drįsčiau teigti, kad profesionalumas yra visų šių savybių kombinacija, bet jokiu būdu ne kiekviena atskirai. Ar tik praktikuojantis, tačiau neturintis profesinio išsilavinimo buhalteris galėtų vadintis profesionalu? Norėčiau pateikti pavyzdį. Kad ir ką visi sakytų, kad „popierius“ nesvarbus ar nebūtinas, tačiau tai yra pagrindinis įrodymas, kad žmogus turi bent bazines žinias. Panašiai kaip su vairuotojo pažymėjimu. Juk negalėtume profesionalu pavadinti vairuotojo, puikiai valdančio automobilį, bet neturinčio vairuotojo pažymėjimo. Tas pats pasakytina ir apie atvirkštinį variantą – teoriją be praktikos. Pvz. Asmuo, gavęs buhalterio diplomą, bet dirbantis vertėju, tikrai negalėtų vadintis profesionalu, nes jis toje srityje turi tik ribotas žinias, kurios ilgainiui išblėsta. Lygiai taip pat vien buvimas asociacijos ar kitos organizacijos nariu negali būti pagrindiniu vertinimo kriterijumi, nustatant buhalterio profesionalumą, nes vien tik narystė be minėtų likusių savybių savaime neįrodo buhalterio kompetencijos.

Ir pabaigai apie dar vieną nepaminėtą profesionalumo bruožą –asmenines savybes. Iš interneto platybių pasiskolinau gražią istoriją apie tris mūrininkus. Eina kartą žmogus ir mato kažką mūrijantį darbininką. Prieina jis arčiau ir klausia: „Ką čia veiki?“ „Dirbu, argi nematyti? – atsako šis. –Užsidirbu pragyvenimui.“ Eina žmogus toliau ir netrukus pamato kitą mūrininką. Paklaustas, ką veikiąs, šis sako: „Mūriju, niekas geriau šito darbo nepadarytų – aš juk geriausias mūrininkas visoje apylinkėje!“.  Paėjėjęs dar truputėlį, žmogus prieina dar vieną mūrijantį darbininką. „O tu ką čia veiki?“ – paklausia ir jo. „Statau katedrą, – nusišypso šis. – Aš dalyvauju katedros statyboje.“

Šios istorijos moralas yra apie tai, kaip mes patys vertiname savo darbą – ar esame tik buhalteriai-darbininkai, dirbantys dėl pragyvenimo, ar esame buhalteriai-specialistai, puikiai atliekantys savo darbą, tačiau abejingi bendriems įmonės reikalams, ar vistik esame tikri profesionalai, mylintys savo darbą ir savo sugebėjimais prisidedantys prie bendro tikslo siekimo.

LBAA kolegijos narė

Rita Dindienė

Straipsnis buvo publikuotas AAM Aktualijose 2016-11-22 Nr. 44 (908)

Prisijunkite prie mūsų Facebook!

Mano VMI

VMI įmonėms

Reklama

bss
„AAM aktualijos“