Etika yra sąvoka, kuria dažniausiai apibūdinama moralės teorija. Etika grindžiama gero ir blogo, teisingo ir neteisingo elgesio supratimu. Etiką ir jos principus sudėtinga įsprausti į griežtus rėmus, nes pats etikos mokslas žmogų vertina kaip unikalų individą, kurio didžiausia vertė yra ne biologinė kilmė, bet socializavimasis, socialinė savikultūra. Visų mūsų, kokiai socialinei grupei bepriklausytume, elgesys, tarpusavio santykiai, pareigų atlikimas priklauso nuo trejopos aplinkos:
organizacijų, kuriose mes dirbame arba kurioms priklausome kultūros;
Plėtojant etikos mokslą, išsiskyrė profesinės etikos šakos, kurių atsiradimą sąlygojo skirtingose veiklos srityse susiklostę skirtingi bendravimo santykiai, skirtingos pažiūros ir elgesio normos. Profesinė etika yra apibrėžiama kaip dorinio elgesio ir pareigų normų sistema, sutartinai priimta vienos profesijos atstovų. Įdomu tai, kad skirtingų profesijų etikos taisyklės gali net viena kitai prieštarauti! Toks pavyzdys būtų advokatų etikos kodekse numatytas lojalumo klientui principas, įpareigojantis advokatą teikti paslaugas taip, kad tai labiausiai atitiktų kliento interesus. Buhalterių profesinės etikos kodekse numatytas priešingas – objektyvumo principas, įpareigojantis veikti nešališkai, nesielgiant tendencingai pagal išankstines nuostatas. Dar vienas buhalterių etikos principas – tai nuomonės nepriklausomumas ir nepriklausomumo įvaizdis. Tai yra būtinos sąlygos praktikuojančiam buhalteriui profesionalui, kad jis galėtų pareikšti nešališką, nesuvaržytą interesų konfliktų ar kitų asmenų įtakos, išvadą.
Profesinė dora yra visuomenės istorinės raidos rezultatas. Ji susiformavo palaipsniui vis daugiau svarbos teikiant visuomenės apsaugojimui nuo netinkamai eksploatuojamų technikos naujovių, darbo kokybės garantijoms. Šiuos procesus ir dabar labai spartina mokslo ir technikos vystymasis. Iki penktojo dešimtmečio vidurio apie profesinę etiką buvo diskutuojama kaip apie kažką savarankiško, atsieto nuo visuomeninio gyvenimo. Tačiau viešas Alberto Einšteino laiškas JAV prezidentui F.D.Ruzveltui dėl atominės bombos etiškumo, mokslo ir jo panaudojimo praktikoje atsakomybės, bombos panaudojimas ne tik prieš Japonijos miestus, bet ir bandymai koralų rifuose privertė visuomenę garsiai ir viešai prabilti apie mokslo ir profesinę etiką. Suvokta, kad tai, kas vyksta už uždarų durų įstaigų, organizacijų, laboratorijų viduje yra ne tik jų, bet visos žmonijos reikalas. Visuomenė turi žinoti, kas yra leistina vienos ar kitos profesijos atstovams ir kiek tai yra saugu.
Bene didžiausiu pastarųjų metų etikos skandalu įvardijama Volkswagen‘o krizė. Jos esmė – vokiečių automobilių gamintojai suklastojo išmetamųjų teršalų testų rezultatus, parodant, kad į aplinką išsiskiria mažiau azoto oksido, kuris prisideda prie ozono koncentracijos didėjimo bei kvėpavimo takų susirgimų.
Pagrindinė šio rezultatų klastojimo priežastis – išvengti papildomų išlaidų, patiekiant savo gaminius į JAV rinką siekiant atitikti griežtus standartus. Tokia programinė įranga buvo instaliuota į 482000 automobilių, parduotų Jungtinėse Amerikos Valstijose nuo 2008-ųjų metų. VW pripažįsta, kad gamintojai į dalį savo gaminamų dyzelinių modelių montavo programėles, kurios apgaudavo išmetamųjų teršalų kiekio matuoklius ir rodydavo net 40 kartų mažesnį teršalų išmetimą, nei buvo iš tikrųjų. Ši apgaulė automobilių gamintojui kainavo milžiniško dydžio baudas, siekiančias 18 mlrd JAV dolerių. Be jokios abejonės, po tokių paskelbtų žinių, smuko Volkswagen‘o akcijos, be to, JAV valdžios atstovai pranešė, kad bus tikrinami ir kiti gamintojai. Amerikos pavyzdžiu pasekė ir Didžioji Britanija, kuri tyrimo metu nustatė, kad ir kiti gamintojai naudojo sistemas, taršos bandymų metu slopinančias teršalų išmetimą į orą, taip apgaunant bandymų rezultatus. Beje, viena iš šio dyzelinio skandalo priemonių, siekant pakeisti VW prekės ženklo įvaizdį, buvo reklaminio šūkio „Das Auto“ atsisakymas. Be milijoninių automobilių atšaukimo iš rinkos ir milijardinių nuostolių, labiausiai nukentėjo ir pasitikėjimas automobilių gamintojais. Šis skandalas yra dar vienas įrodymas, koks turėtų būti svarbus etikos klausimas verslo organizacijose, nes tokie sprendimai buvo priimti aukščiausiame lygmenyje ir tikrai ne vieno asmens.
Ne veltui pastaruoju metu keliamas šis klausimas, nes vykstant globalizacijai vis daugiau kompanijų „perlipa“ valstybių sienas ir kai kurie sprendimai gali padaryti žalos ne tik konkrečiai įmonei, bet verslo partneriams, klientams, galų gale visuomenei. Net mokestiniai tikrinimai peržengia vienos įmonės ribas, vis dažniau yra tikrinamos sandorių grandinės, vertinamos visos sandoryje dalyvavusios šalys. Todėl jei grandinėje pasitaiko vienas neetiškas sprendimas – visi dalyviai tempiami žemyn ir gali patirti finansinių nuostolių.
Taigi, kodėl kuriami kodeksai? Daugiausia etikos kodeksus kūrė ir tebekuria profesijos, nuo kurių veiklos tiesiogiai priklauso jų aptarnaujamų klientų gerovė. Visuomenė įžvelgia tam tikrą pavojų tų profesijų atstovų veikloje, todėl nori užsitikrinti saugumą nustatant elgesio normas. Tik kiekvieno specialisto sąžiningas darbas, didelis pareigingumas ir atsakomybė užtikrina darbo kolektyvo darnią ir kryptingą veiklą, laiduoja gerus darbo rezultatus. Visuomenė tokius darbuotojus labai vertina ir gerbia. Tokiu būdu pelnoma profesinė garbė. Profesinė garbė – tai specialisto pripažinimas ir įtvirtinimas, pasitikėjimo juo garantija. Net vienas profesijos atstovo nederamo elgesio pavyzdys gali visuomenėje sugadinti visos profesijos atstovų įvaizdį ir pasitikėjimą jais. Ciceronas yra pasakęs – „Kas padoru, tas verta pagarbos, ir kas verta pagarbos, visada padoru“.
